Moterys, kurios pateko į istoriją

Kovo 8-oji yra tarptautinė moters diena ir norėdami švęsti šią dieną, „BigTranslation“ norėtų pasidalinti kai kurių autorių, kurios, laikui bėgant, paliko savo pėdsaką tiek prozoje, tiek eilėse, istorijomis.

Nemažai jų yra žinomos dėl darbo žurnalistikoje, vertime ar mene, o kitos dėl savo atsidavimo literatūros žanrui. Be abejo, žinosite kai kuriuos jų vardus, bet jei nežinote, džiaugiamės galėdami jus supažindinti.

Mary Shelley

Mere Godvin, vėliau žinoma kaip Merė Šeli, iš tėvo gavo išsilavinimą, pagrįstą liberaliais idealais, o iš motinos – feminizmu. Šis auklėjimas labai skyrėsi nuo griežtų tų laikų moralinių normų. Merė Šeli rašė įvairius žanrus, tokius kaip istorinis romanas, kelionių dienoraščiai ir esė. Po mirties garsiausias jos romanas tapo „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“.

Merė Šeli buvo autorė, kurią persekiojo skausmas ir mirties tragedija. Vieną 1816 metų naktį elegantiškoje viloje „Diodati“ mažame Šveicarijos mieste Kelne pasakojimai apie baimę ir vėles, kurias ji pasakojo kaip pramogą savo vyrui ir draugams, virto pokalbiu apie gyvenimą ir mirtį ir diskusijas apie tai, ar gyvybę galima sukurti dirbtinai. Tą pačią naktį Merė Šeli nuėjo miegoti su vizija, kuri taps jos labiausiai prisimenamu romanu.

„Mačiau, kaip blyškus nešventųjų menų studentas klūpi šalia savo paties sukurto daikto. Pamačiau išsitiesusį baisų žmogaus fantazmą, o tada, veikiant kažkokiam galingam varikliui, jis ėmė rodyti gyvybės ženklus ir judėti nerangiu, pusiau gyvybingu judesiu“.

„Frankenšteinas arba šiuolaikinis Prometėjas“. Merė Šeli (1818).

Oriana Fallaci

Aktyvistė, rašytoja ir pirmoji italų karo korespondentė Oriana Falači pateko į istoriją kaip XX amžiaus reporterė. Jos kelionės tapo jos gyvenimo būdu. Ji vykdavo visur, kur kildavo konfliktai ir ėmė interviu iš galingųjų. Ji nušvietė Vietnamo karą, žudynes Tlatelolco mieste Meksikoje ir vyko į konfliktus tarp Indijos ir Pakistano. 1963–1964 m. ji daug laiko praleido „NASA“, o antrosios kelionės į mėnulį metu astronautas Čarlzas Konradas vaikystėje darytą žurnalistės nuotrauką paėmė su savimi.

Autorės žymiausios knygos „Nenaudinga lytis“ (1962), kuriame matomas jos indėlis į feministinį judėjimą, ir „Interviu su istorija“ (1986), kuriame žurnalistė analizuoja aštuoniolika visuomenės ir politikos veikėjų.

„Vienatvė ne visada yra kalėjimas. Kartais kai kuriems tai yra užkariavimas, kuris gina jus nuo naujų žaizdų ir įžeidimų. Tik silpni ir dvasios neturtingi žmonės bijo vienišumo ir nuobodžiauja, jei yra vieni. Aš nesu silpna“. 

„Baimė yra nuodėmė“. Oriana Falači, Pomirtinis darbas

Gabriela Adamesteanu

Žymi žurnalistė, vertėja ir apsakymų autorė, gimusi 1942 m. Rumunijoje. 8-ojo dešimtmečio viduryje ji gavo Rumunijos akademijos apdovanojimą ir rašytojų sąjungos premiją už romaną „Sugaištas rytas“. Istorija pasakoja apie to meto Rumunijos istoriją senos moters akimis, kuri vieną rytą vaikšto Bukarešto gatvėmis.

Ji yra vieno iš prestižiškiausių šalies leidinių „22 Magazine“ redaktorė ir aktyvi pilietinių ir demokratinių teisių gynėja.

„Anksčiau, jei ji būtų tiek ištisas dienas praleidus viduje, atrodytų, lyg namas krisdavo ant jos. Ji visada rasdavo būdą kasdien išeiti, pas vieną žmogų, ar pas kitą, apsikeisdama keletą žodžių, sužinodama naujausias apkalbas, niekada negrįždama tuščiomis rankomis“.

„Sugaištas rytas“. Gabriela Adamesteanu (1983)

Jurga Ivanauskaitė

Gerbiama šiuolaikinė ir novatoriška Baltijos šalių autorė. Jos kūryba kalba apie įtampą tarp religijos, seksualumo ir emancipacijos. Ji gimė 1961 m. Lietuvoje, studijavo vaizduojamąjį meną Vilniuje, kur 1985 m. Išleido pirmąją knygą „Pakalnučių metai“.

Po savo apsilankymų Tolimuosiuose Rytuose 1990-aisiais ji prisijungė prie laisvo Tibeto judėjimo ir išleido trilogiją apie dvasines budizmo praktikas, kurių išmoko iš lamų Ladake, Nepale.

Josefina de La Torre

Ji priklausė „Moterų be kepurių“ kartai, 1927 m. moterų kartos ispanų literatūroje. Gimusi 1907 m. Kanarų salose, ji įgijo muzikinį išsilavinimą ir dirbo dainininke bei aktore, nors yra ypač žinoma dėl savo poezijos. Pirmąjį eilėraštį ji parašė būdama septynerių, kurį ji paskyrė poetui Alonso Kesada.

Tačiau jos pirmasis leidinys pasirodė tik 1920 metais mirus Benito Perezui Galdosui. Pirmoji jos eilėraščių knyga „Eilės ir vinjetės“ buvo išleista 1927 m. Jos namai Las Palmas Gran Kanarijoje visada atsispindi jos eilėraščiuose, ir jos norai, svajonės ir prisiminimai randami jos poezijoje. 

1927 m. karta padarė įtaką Josefina de la Torre, kai ji gyveno Madride. Ji taip pat dirbo kaip balso menininkė.

Per pilietinį karą ji grįžo į savo mylimą salą, kur toliau rašė slapyvardžiu, šį kartą rašė tokiomis temomis kaip pabėgimas.

„Svajojome apie pasakišką pasaulį.

Kartu būtume pasėję laukus,

pastatę tvirtoves: pergalingas,

nes abu girdėjome tą patį atgarsį.

Šiandien mūsų vaikai dabar būtų vyrai,

jaunos merginos su viltimi jų šypsenose“.

„Nebaigtas kovas“. Josefina de la Torre (1968)

Šios moterys atstovauja daugeliui moterų, kurios kovojo, kad būtų išklausytos, kovojo už laisvę ir savo teises. Šią dieną norime padėkoti moterims, kurios gyveno prieš mus už viską, ką jos pasiekė kovodamos ir kuriomis šiandien galime išties didžiuotis. Taip mes išreiškiame savo pagarbą joms 😊